Lietuvos nepriklausomybės dienos minėjimas Penzancėje
Yra toks Žemės Kraštas (Land’s End) pačiame tolimiausiame Anglijos kampelyje, kur vandenynas skalauja krantus, kur laukai pasipuošę narcizų žiedais. Tame krašte netrūksta ir sunkiai dirbančių lietuvaičių. Nemaža jų dalis gyvena jau aštuonis ar net daugiau metų, tačiau lietuviškų renginių ten nebūna. Bet visada atsiranda šviesulių, norinčių padaryti šventę ne tik sau, bet ir kitiems. Tokia mintis gimė ir buvo išpuoselėta Ritos ir Kęsto Ručinskų. Kadangi šiemet buvo minimos Vasario 16-osios 90-osios metinės, tai buvo puiki proga suorganizuoti šventę ir pakviesti Londono lietuvių folkloro ansamblį „Saduto“.
„Sadutiečiai“ atsiliepė entuziastingai ir su džiaugsmu ir vasario 16-ąją pakilę su saulės tekėjimu sėdo į pirmąjį traukinį Londonas-Penzancė ir išvyko tikrąja to žodžio prasme į Žemės Kraštą. Čia mus pasitiko šventės organizatoriai, kiekvienam nariui įteikdami pačių suskintas narcizų puokšteles, perrištas trispalvėmis juostelėmis. Tiek organizatoriai, tiek mes nekantriai laukėme į šventę atvykstančių mūsų žemiečių. Atvyko, bet šį kartą dar negausiai. Nežinia, ar čia jų sunkus sezoninis darbas kaltas, ar lietuviškas snūdas... Bet tie, kurie neatėjo, galės tik dūsauti, klausydamiesi atgarsių apie puikiai pavykusią šventę. Kartu su mumis į Penzancę atvykęs ambasados atstovas Marijus Petrušonis pasveikino visus susirinkusius ir perskaitė ambasadoriaus sveikinimo laišką. Sugiedojus Tautinę Giesmę, skaitėme lietuviškas eiles apie žemę, apie laisvę, meilę Tėvynei Lietuvai. Šventę papuošė solistės Jūratės Clarke atliekami nuotaikingi kūriniai iš operečių. Ansamblyje „Saduto“ dalyvaujantis anglas Chris Last kanklėmis skambino lietuviškus kūrinius. Suskambėjus lietuviškoms dainoms ir šokiams ir salę, ir širdis užliejo šiluma. Dalinomės ne tik lietuviška daina, bet ir lietuviškos duonos kepalu, kurį organizatoriai padalino visiems susirinkusiems. Po koncertinės dalies visi buvo pakviesti į liaudišką vakaronę. Sėdinčiųjų nebeliko, visi tapo dalyviais. Šokiai ir dainos skambėjo iki vėlumos. Šventė pavyko. Norėtųsi palinkėti Ritai ir Kęstučiui nenuleisti rankų, buriant lietuvius šiame krašte, nors tai be galo didelis ir sunkus darbas. Didelis ir nuoširdus ačiū Jiems.
Kitą rytą organizatoriai ansambliečiams padovanojo ekskursiją po vietines apylinkes, nuvežė iš tiesų į patį žemės kraštą. Ten dangaus žydrynė susilieja su jūros mėlyne, ten bangos dūžta prie įspūdingo skardžio, ant kurio uolos krašto po atviru dangumi įrengtas nepaprastas amfiteatras Minack. Ten nuo senų laikų statomos Šekspyro pjesės, rengiami įvairūs koncertai, ten ir mes sėdėjome, svajojome, dainavome ir vaidinome...šį kartą sau, bet ką gali žinoti...
Ritos ir Kęstučio kvietimu, prieš išvykdami, Penzancės miesto aikštėje šokiui ir dainai dar pakvietėme atsisveikinti susirinkusius lietuvius ir smalsius praeivius. O atsisveikinant visi gavome po suvenyrinį piratą – juk Penzancė nuo seno garsėjo kaip piratų kraštas.
Saulutei besileidžiant į vandenyną mūsų traukinys pajudėjo Londono link. Dar ir dar kartą norime padėkoti širdį atidavusiems organizatoriams, kurie įdėjo daug darbo, pastangų ir lėšų, organizuodami lietuvišką šventę.
Vaizdo įrašo ištrauka iš Saduto šokių Penzancės centre
